Apie Osteopatiją

Osteopatijos istorija siekia apie šimtą penkiasdešimt metų. Šios krypties įkūrėjas buvo amerikiečių gydytojas Andrew Taylor Still (1828–1917 m.). 1864 metais dėl meningito epidemijos mirė keturi jo šeimos nariai, trys iš jų – jo vaikai. Jis buvo nusivylęs ir sutrikęs dėl to, kad atrodžiusi išvystyta medicina negalėjo išgelbėti jo žmonos ir vaikų. Kankindamasis dėl gydytojų ir šventeivų bejėgiškumo, kuriems buvo patikėti žmonių gyvenimai, jis pradėjo ieškoti naujų priėjimų prie žmogaus sveikatos. Būtent tada jis pradėjo diegti savo praktikoje naujus metodus, kurie buvo grindžiami giliu žmogaus anatomijos ir fiziologijos suvokimu.

1874 metų birželio 22 dieną, būdamas 46 metų, jis sugalvojo terminą „osteopatija“. Tų metų rudenį, dizenterijos epidemijos metu, naudodamas manualinius osteopatijos gydymo būdus, jis išgydė mažą berniuką. Po to dar 17 žmonių – taip pat sėkmingai. Nuo 1878 iki 1885 m. jis dirbo tik tokiu būdu, visiškai atsisakydamas vaistų.

1898 metais Kirksvile, Misurio valstijoje, jis atidarė pirmą osteopatijos koledžą. Gydytojas mirė sulaukęs senatvės, būdamas 89 metų. Webster kalbėjo apie A. Stilą: „Jis buvo vienos kartos su Pasteriu ir Listeriu, o jo atradimai pagal savo svarbą žmonijai gali būti gretinami su pastarųjų atradimais. Gydytoją Stilą galima laikyti vienu didingiausių žmonių, atveriančių ir rodančių gydymo meno kelią. Kol žmonija gyvuos, tol naudosis jo atradimų vaisiais.“

William Garner Sutherland (1873–1954m.), dirbdamas žurnalistu, sužinojo apie osteopatiją bei apie ją sklandančius prieštaringus gandus. Jį apstulbino tiek osteopatijos technika, tiek ir rezultatai, gauti taikant šį gydymo metodą, todėl 1898 metais jis nusprendė tapti osteopatu. Gavęs diplomą, jis pradėjo eksperimentų seriją, iš pradžių jų objektu pasirinkęs išdžiūvusius kaulus, vėliau – savo galvą. Tyrinėdamas kaukolės smilkininio kaulo sąnarių plokštumas, jis priėjo prie minties apie kaukolės kaulų paslankumą. Uoliai „demontavęs“ kaukolės kaulus peiliuku į sudedamąsias dalis ir vieną po kito tyrinėjęs sąnarius tarp šių kaulų, jis atrado tarpusavio kaulų sujungimo principus, kurie suteikė plastiškumą ir jų slydimą tarpusavyje.

Šiais tyrimais jis bandė atkurti stiprių krūvių sukeltus mechaninius pažeidimus. Eksperimentų dėka Williamas suvokė kranialinę koncepciją ir sukūrė pirminio kvėpavimo mechanizmo mechaninį modelį, kurio pagrindu daroma išvada apie nugaros smegenų skysčio fliuktuaciją viduje ir aplink galvą bei nugaros smegenis. Tolimesni jo tyrinėjimai privertė tirti nervų sistemos ir vaikų kaukolės, taip pat ir gimimo metu, embriologinį vystymąsi. Jis plėtojo gydomąją techniką ant kaukolės. Remiantis mechaniniu modeliu su sujungtais fiksuotais segmentais, kurie juda pagal ašis, jo bandymas atvedė prie žmogaus kūno suvokimo kaip minkštos ir subalansuotos skysčių sistemos. Taip gimė kranialinė osteopatija.

Vėliau, remdamasis savo tyrimais, jis sėkmingai gydė rimtus sutrikimus naujagimiams (cerebrinis paralyžius, hidrocefalija). Jis padėjo daugeliui vaikų, kuriuos likimas pasmerkė gyventi specialiose įstaigose neįgaliesiems. Labai dažnai jis paneigdavo prastas prognozes ir ženkliai pagerindavo tokių ligonių gyvenimo kokybę.

PAGRINDINIAI OSTEOPATIJOS PRINCIPAI

Pagrindiniai principai, suformuluoti daktaro Andrew Taylor Still, egzistuoja jau daugiau kaip šimtą metų. Įvairiuose šaltiniuose minimi skirtingi šių principų aprašymai, bet klasikiniuose šaltiniuose randame tris pagrindinius osteopatinio gydymo principus:

Andrew Still apie osteopatiją: „Daugelis mano, kad osteopatija – tai „siuntimų“ sistema, kiti – kad kalbama apie stebuklingą išgijimą. Aš nematau joje jokio „stebuklo“, aš noriu, kad jos pagrindas būtų tiesa. Osteopatija grindžiama moksliniais principais. Mes laikome kūną visiškai sveiku, kas reiškia tobulumą ir harmoniją, kuomet į kūną žvelgiama ne kaip į atskiras jo dalis, o kaip į bendrą visumą.“

„Osteopatija yra grindžiama gamtos kūrinių tobulumu. Kuomet visos žmogaus kūno dalys yra tvarkoje, žmogus yra sveikas. Jeigu kažkurios kūno dalies funkcionavimas sutrinka, rezultate sulaukiame ligos. Kuomet sutrikusi veikla sureguliuojama, liga užleidžia vietą sveikatai. Osteopato darbas yra suderinti kūną nuo nenormalios jo būsenos iki normalios; tuomet nenormali sąlyga užleidžia vietą normaliai, o sveikata tampa normalios sąlygos rezultatu“.

„Blogio priežastis gali būti toli nuo jo pasekmių. Kiekvienas išorinis veiksmas randa atoveiksmį organizmo vidaus aplinkos reakcijoje“.

Andrew Taylor Still

Visa tai verčia manyti, kad mūsų organizmas yra protinga mašina. Jis turi tobulą ir sudėtingą savireguliacijos sistemą, kuri dažniausiai yra pajėgi sutvarkyti organizmo funkcijų sutrikimus, grąžinti prarastą pusiausvyrą ir tokiu būdu gauti sąlyginai funkcionalinę pusiausvyrą, medicinoje vadinamą homeostaze. Kai tai yra būtina, kūnas gali gaminti savo terapines substancijas. Pagal daktarą A.Stillą, neįmanoma sugriauti struktūros ir judėjimo visumos. Geras sveiko kūno judėjimas ir harmoningas funkcionavimas – tai jo gamtos imunitetas. Osteopatija skirta padėti tokiam kūnui, dar be patologijos, bet jau su sutrikusia pusiausvyra. Osteopatijos pašaukimas – padėti jam papildyti energijos išteklius ir savireguliacijos gebėjimą.

Osteopatija – tai medicina, skirta palaikyti sveikatai.

Tuo ji yra patraukli. Galbūt, būtent todėl ji pritraukia daug įvairaus amžiaus pacientų. Visi jie skundžiasi įvairiomis problemomis, kurios apsunkina jų kasdienį gyvenimą, nors iš medicininės pusės jie laikomi sveikais.

SĄVOKA

Tai yra filosofija dėl to, kad osteopatija domisi žmogumi iš esmės. Ji nesikoncentruoja ties atskiru simptomu, sutrikimu ar liga kaip funkcinio sutrikimo rodikliu. Pirmiausia, jai rūpi besikankinantis, sutrikęs individas. Osteopatijos koncepte dominuoja ne simptomas, o priežastis, sukėlusi tam tikro simptomo atsiradimą. Osteopatija žino, kad priežastis dažnai glūdi toli nuo simptomo. Pavyzdžiui, galvos skausmas gali būti stuburo, kaklo srities arba klubų srities funkcijų sutrikimo pasekmė. Osteopatiją žmogus domina globaliai, kaip visuma – kūno ir dvasios vienybė.

„Aš gydau pacientus, o ne jų ligas“

Andrew Taylor Still

Rollin E. Becker pareiškimas: „Osteopatijos mokslo suvokimas vyksta nekeliautais keliais; tai patirties įgijimo kelias, vystymosi kelias. Mano praktinis darbas vedė mane į įvairius įmanomus ir neįmanomus akligatvius. Tekdavo prisiversti sugrįžti į teisingą kelią tam, kad galų gale suprasčiau, kad ir vėl patekau į akligatvį. Esu padaręs begalę klaidų, greičiausiai padarysiu jų dar daugiau, kol galiausiai išmoksiu neklysti. Pats gydytojas Sutherland, kurio protas iki paskutinių gyvenimo akimirkų išliko šviesus ir aiškus, tyrinėjo osteopatijos mokslą, išradinėjo geresnes priemones, kurios padėtų tuose reikšminguose tyrinėjimuose. Tai nuostabi kelionė“.

Osteopatija pasitiki įvairiais kūno gebėjimais. Osteopatinis poveikis pažadina visas organizmo vidines jėgas tam, kad priverstų jį reaguoti į įvairius agresyvius poveikius, stimuliuoja įvairių savireguliacijos ir gynybos sistemų darbą. Šiam tikslui pasiekti osteopatija dirba įvairiais struktūros lygmenimis: fascialiniu, visceraliniu, audinių, skysčių ir endokrininiu. Pagrindinis osteopatijos skiriamasis bruožas – diagnostika ir gydymas vyksta specialiai parengto osteopato rankomis. Osteopatas gali nustatyti ir pašalinti vidaus organų veikloje, kaulų-raumenų sistemoje ir net galvos smegenų srityje esančius sutrikimus.

Yra keli pagrindiniai faktai, kuriuos būtina žinoti pacientui, svarstančiam galimybę kreiptis į osteopatą:

Tokiu būdu, osteopato rankos sąveikauja su visais funkciniais organizmo lygmenimis. Jie veikia pagal griežtus reikalavimus. Jų poveikis turi griežtas ribas kaip ir kiekvienas praktinis darbas sveikatos srityje.

Tai yra mokslas, kadangi osteopatinis mąstymas remiasi anatomija, biomechanika ir fiziologija. Osteopatas – tai žmogaus kūno „mechanikas“. Jam patikėta stebėti normalų sveiko kūno funkcionavimą, laiku pastebėti ir įspėti apie sutrikimą, disfunkciją, ligą.

Ilgas ir stropus rankų kontakto su kūnu, su jo anatomija ir fiziologija treniravimo procesas – tai kelias į terapinio prisilietimo meną. Osteopato rankos geba jausti, matyti,galvoti ir atrasti disfunkciją audiniuose ar fascijose, sąnariuose ar organe, kuriame dingo paslankumas. Jos atlieka palpatorinį klausymąsi.

Palpatorinis jautrumas remiasi harmonija, gera žmogaus audinių ir organų pusiausvyra, teisingu kaulų judėjimu. Osteopatija – tai ne ortopedinė medicina, ne medicina, užsiimanti kaulų susirgimais. Konceptualiai, osteopatijos pagrindas yra palaikyti žmogaus sveikatą.

BENDRA OSTEOPATIJOS KONCEPCIJA

Judėjimas – tai pagrindinis gyvenimo požymis ir charakteristika, ne išimtis ir žmogaus organizmas.

Kiekvienas judesys turi savo ritmą. Ritmui yra būdingas periodiškumas ir kitos charakteristikos, veikiančios organizmo struktūrą. Jiems priklauso: širdies, kvėpavimo, gimdos ritmas, ląstelės ritmas, skysčių ritmas, kranialinis ritmas.

Savo motinos įsčiose kūdikis jaučia jos širdies ritmo poveikį, virškinamojo trakto peristaltikos bangas. Organizmas gali egzistuoti tik tada, kai judesiai ir ritmai harmoningai papildo vienas kitą.

Ritmas – tai gyvenimas tiek, kiek inercija – tai mirtis. Osteopatija domisi žmogaus kūno judesiais ir ritmais.

Pusiausvyros sąvoka osteopatijoje svarbi taip pat, kaip homeostazės sąvoka svarbi medicinoje. Pusiausvyrą reikia suprasti kaip įvairių biologinių žmogaus organizmo konstantų palaikymą normalioje būsenoje. Pavyzdžiui, kraujo sudėtį, širdies-kraujagyslių tonusą, temperatūrą ir t.t.

Pusiausvyros sąvoka osteopatijoje yra papildoma audinių judėjimo sąvoka. Būtent judėjimas skatina gyvenimo palaikymą audinių vidaus aplinkoje, tai reiškia, pusiausvyros, kitaip tariant – homeostazės palaikymą.

Savo apmąstymuose apie tai A.Still rašė: „Tikrųjų vaistų reikia ieškoti gyvame judančiame kūne… Viena liga skiriasi nuo kitos tik tuo, kad irsta ryšys, kuris suteikia gyvenimui (judėjimui) tokias sąlygas, kurioms esant gyvenimas (judėjimas) gali maitinti mūsų vidaus cheminę aplinką. Inercija (judėjimo nebuvimas) blokuoja šį ryšį.“

Osteopatijos medicinos vystymosi procese išryškėjo trys osteopatijos kryptys:

1. Kraniosakralinė
2. Visceralinė
3. Struktūralinė

KRANIOSAKRALINĖ

Kiekvienas iš mūsų tikriausiai atsimena kaip vaikystėje mama švelniai glostė mūsų galvą, ir šilumos bei atsipalaidavimo jausmas užliedavo visą kūną. Daugelis iš mūsų ir suaugus dažnai patrina galvą, kai ją paskausta. Ir kartais tai padeda. Kas tai: atsitiktinumas ar taisyklė? Pabandykime išsiaiškinti.

Galbūt tai pasirodys keista, bet kaukolės kaulai nėra monolitas. Jie – paslankūs. Ir šis kaukolės kaulų paslankumas išlieka iki pat žmogaus mirties. Kai XIX amžiuje gydytojas A. Still uždėjo ant galvos lanką, jis nenumanė, kad yra prie manualinės medicinos naujos krypties atradimo slenksčio! Nešiojęs šį lanką ant galvos visą dieną, dienai besibaigiant jis pajautė siaubingą galvos skausmą. Tokiu būdu buvo atrastas kaukolės kaulų paslankumas, ką patvirtino ir kiti eksperimentai. Šiais laikais dažniau vartojamas tiksliau atspindintis pavadinimas – kranioskralinis, kadangi šis judėjimas vyksta kartu su kryžkaulio judėjimu. Yra būdų, kurie padeda atgauti kaukolės kaulų ir membranų paslankumą. Kraniosakraliniai būdai – tai diagnostiniai ir terapiniai metodai, paremti įgimtais centrinės nervų sistemos audinių judesiais, nugaros skysčio (likvoro) ir atitinkamų kaukolės kaulų judesių reguliacijos mechanizmu. Kokie tai yra judesiai? Paskutiniais duomenimis, žmogaus organizme be kvėpavimo ir širdies ritmo yra ir vadinamasis kraniosakralinis. Tai smegenų pulsavimo savas ritmas apie 8-14 kartų per minutę, o kūdikiams šis dažnis yra dar didesnis. Šis pulsavimas yra susijęs su likvoro ritmišku dūžiu. Esant įvairioms patologijoms šis ritmas ženkliai keičiasi. Jis yra labai jautrus išorinės aplinkos pokyčiams ir gali sutrikti net ir esant paprastoms stresinėms situacijoms.

Kokia yra šių sutrikimų priežastis?

Viola Frymann tyrimai, pravesti su 1250 naujagimių, parodė, kad 10% vaikų patyrė sunkias matomas galvos traumas arba iki, arba gimimo metu. Kitų vaikų kaukolės tyrinėjimai parodė membranų įtampą 78% atvejų. Išvados liudija, jog devyni iš dešimties kūdikių patyrė kranialinius sutrikimus nėštumo bei gimdymo metu. Daugelis šių vaikų buvo stebimi dėl čiulpimo problemų, vėmimo, pykinimo tendencijos, nervinės įtampos, nereguliaraus miego ir gyvybinių faktorių sutrikimų (kvėpavimo, širdies dūžių) ir panašiai.

Pirmiausia – tai įvairiausios traumos, taip pat patirtos ir gimimo metu. Kaukolės atskirų kaulų netaisyklingą fiksaciją organizmas kompensuoja ankstyvame amžiuje, bet anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai tokios kompensacijos nebe pakanka. Be to, kaukolės kaulų ritminiai judesiai kelia sutrikimus veido operacijoms, dantų protezams ir kt. Indėlį į sutrikimus taip pat įneša osteochondrozė, netaisyklinga laikysena, kuri išsivysto dėl statinių krūvių (sėdimas gyvenimo būdas).

Kas yra kraniosakralinė osteopatija?

Kraniosakralinė osteopatija yra sudėtinė osteopatijos dalis. Ji yra kompleksas būdų, kurie yra skirti atgauti paslankumą. Pirmiausia, gydytojas naudoja eilę kraniosakralinės osteopatijos veiksmų, skirtų atlaisvinti kryžkaulį. Tada jis atgamina stuburo sąnarių paslankumą ir galų gale atlieka specialius veiksmus, skirtus atgaminti kaukolės kaulų paslankumą. Stebint gydytoją iš šalies, dirbantį atstatant kaukolės kaulų paslankumą, galima pamanyti, kad niekas nevyksta. Gydytojas sėdi už paciento galvos, ją aprėpia rankomis, ir atrodo – viskas.

Normalūs kūnų struktūrų svyravimai turi tik 2-4 mm amplitudę, todėl gydytojo judesiai beveik nepastebimi, ir pamatyti juos galima tik atidžiai įsižiūrėjus į jo rankas. Tiesa, kai kurie kraniosakralinės osteopatijos veiksmai gali pasirodyti keisti: ausų „tempimas“, pakaušio „suspaudimas“ ir t.t. Tačiau reikia atminti, kad kiekvienas veiksmas yra naudojamas tam, kad nuimtų kaukolės kaulų paslankumo apribojimus. Kraniosakralinės osteopatijos veiksmų dėka pacientas jaučia, kaip galva prisipildo šilumos, jaučia atsipalaidavimą visame kūne, netgi mieguistumą.

Kraniosakralinė osteopatija remiasi tuo, kad žmogaus organizme viskas juda, taip pat ir kaukolė. Nors kaukolės kaulų siūlės sukaulėja dar vaikystėje, tarp šių siūlių yra tempiamieji pluoštai, kurie leidžia kaukolei judėti platyn, kitaip sakant, „kvėpuoti“ savo ypatingu ritmu (nuo 6 iki 12 ciklų per minutę). Nepriklausomai nuo to, mes nematome, kad mūsų kūnas pastoviai ritmiškai juda. William Sutherland organizavo daug tyrimų, kurių metu atrado, kad žmogaus kaukolė plečiasi ir susitraukia ritmiškai. Būtent jis įvedė kraniosakralinio ritmo sąvoką ir perkėlė klasikinės osteopatijos principus žmogaus kaukolei ir jos siūlėms. Kaukolės kaulai atsiveria ir užsiveria (kvėpuoja) nugaros smegenų skysčio gaminimo ir paskirstymo dėka, kuris „nuplauna“ galvos/nugaros smegenis nuo žmogaus kaukolės iki kryžkaulio.

Kraniosakralinė osteopatija puikiai padeda esant kaklo, nugaros skausmams, migrenoms.

Bet tai dar ne visas organizmo darbo sutrikimų spektras, su kuriuo gali susidoroti kraniosakralinė osteopatija.

Tokie seansai yra naudingi ne tik ligoniams, bet ir sveikiems žmonėms.Šie osteopatijos seansai yra puiki profilaktika, kuri gerina organizmo gynybą prieš ligas, palaiko jo tonusą, gerina psichoemocinį foną ir normalizuoja nervų sistemos darbą.

Kraniosakralinė osteopatija yra efektyvi gydant tokius susirgimus ir sutrikimus organizme:

• Įvairios kilmės chroniški galvos skausmai ir nugaros skausmai;
• padidintas nuovargis ir chroniškas nuovargis;
• vaikų kalbos ir psichomotorinio vystymosi užsilaikymas;
• lOR sistemos patologijos;
• idiopatinės skoliozės;
• kraujotakos ir likvorodinaminiai potrauminiai sutrikimai;
• cerebrasteninis sindromas;
• kaukolės nervų neuropatija;
• vegeto-visceraliniai sindromai;
• minimali smegenų disfunkcija;
• bronchinė astma;
• vegetatyvinė kraujagyslių distonija;
• kaukolės, stuburo, nervų sistemos traumų pasekmės;
• epilepsijos sindromas;
• potrauminė encefalopatija;
• smilkinio-apatinio žandikaulio (TMJ) sąnario sindromas;
• hipertenzinis-hidrocefalinis sindromas;
• lėtinis vertebro-baziliarinis nepankamumas;
• pooperacinių sąaugų perspėjimas;
• lūžių konsolidacijos užlaikymas (lūžių suaugimas);
• diskoheniniai irritatyviniai-reflektoriniai sindromai su vietiniu skausmu kaklo slankstelių srityje (cerkvikalgija) ir juosmens srityje (liumbalgija).

VISCERALINĖ

Vienas iš visceralinės osteopatijos pradininkų yra Jean-Pierre Barral, kuris įnešė didžiulį indėlį į visceralinės osteopatijos vystymą.

Visceralinė osteopatija taikoma vidaus organams gydyti – metodo dėka normalizuojamas kepenų ir žarnyno darbas, gerinamas virškinimas ir medžiagų apykaita. Šis gydymo būdas yra naudojamas sergant virškinamojo trakto ligomis (peristaltikos problemos, vidurių užkietėjimai ir kiti), padeda šalinti ginekologijos problemas, gydo chroniškas šlapimo ir lytines ligas, naudojamas įspėti venų varikozinį išsiplėtimą. Kiekvienas organas turi savo paslankumą su savu ritmu. Tas paslankumas nepriklauso nuo kvėpavimo judesių. Visi organai – širdis, plaučiai, skrandis, žarnynas, kepenys, inkstai, dubens organai, sausgyslių, fascijų dėka juda vieni kitų atžvilgiu. Šio judėjimo sutrikimas atneša organų paslankumo bei funkcijos sutrikimus. Stuburo traumos ir susirgimai taip pat atspindi vidaus organų darbą. Osteopatinės technikos atgamina organo vidinį paslankumą, kurio dėka gerėja kraujotaka, limfos tekėjimas, organų ir organizmo sistemų energetinė būsena.

Diagnostikos metu osteopatas nustato vidaus organų vietą, jų paslankumą vienas kito atžvilgiu, juos juosiančių raumenų ir sausgyslių būklę, taip pat pačių organų vidinį judėjimą. Po to pradedamas pats gydymo procesas, kurio esmė – atstatyti kūno organų normalų paslankumą, sausgyslių stiprumą, limfos drenavimo gerinimą. Tai suteikia galimybę užvesti biologinius mechanizmus, žmogaus organizmui pačiam atstatyti fiziologines funkcijas ir nutraukti patologinius procesus.

Visceralinė osteopatija yra naudojama esant tokiems susirgimams ir patologiniams procesams:

• kolitai;
• vidaus organų nusileidimai (ptozė);
• sąaugų procesai pilvo ertmėje, kilę po operacijų arba dėl uždegimo;
• šlapinimosi funkcijos sutrikimas;
• tulžies diskinezija;
• algodismenorėja;
• ilgalaikiai galvos skausmai;
• miego sutrikimai;
• nugaros skausmai.

Visceralinė osteopatija padeda gydyti ne tik vidaus organus, bet ir disfunkcijas, susijusias su stuburu. Nuo vidaus organų būklės, jų sausgyslių ir pasaito tiesiogiai priklauso ir stuburo būklė. Todėl, dirbant su vidaus audiniais galima minkštai, bet efektyviai pacientams pašalinti chroniškus nugaros skausmus, ypač juosmens-kryžmens srityje. Ryšys tarp stuburo ir įvairių vidaus organų būklės yra visada. Daugeliui moterų juosmens skausmai yra įtakoti įvairių mažojo dubens organų susirgimų, ir visceralinės osteopatijos metodikos leidžia išgydyti pacientę nuo skausmo, net nesiliečiant prie jos stuburo.

Vienas stambiausių žmogaus organų yra kepenys. Suaugusio žmogaus kepenys sveria 1,5 kg. Prie jų, sausgyslių pagalba, laikosi skrandis, dešinysis inkstas, dvylikapirštė žarna. Esant pilvo ertmės traumoms, uždegimams arba sukrėtimams, kepenys gali išjudėti iš savo vietos, o tai sukelia patologinius procesus ne tik pačiame organe, fiksuotose struktūrose, bet ir stuburo kaklo bei krūtinės srityse, dešiniojo peties sąnario, juosmens- kryžmens srityse. Egzistuojančios visceralinės osteopatijos metodikos leidžia atstatyti kepenų raiščių balansą ir padėti pacientui esant kitoms, su kepenų paslankumo sutrikimais susijusiomis, problemoms. Be to, visi organai turi tam tikrą normalų paslankumą pagal kvėpavimą. Diafragmai judant vieni organai nuolat juda kitų organų atžvilgiu. Žymus osteopatas Jean-Pierre Barral dviejų šalia esančių organų santykį pavadino „visceraliniu sąnariu“ – kas iš tiesų gerai atspindi jų funkcinį paslankumą. Jeigu normalūs judesiai bus trikdomi dėl uždegiminio proceso (sąaugos) arba dėl traumos pasikeitusios padėties, kiti organai, kompensuodami disfunkciją, prisiims papildomą mechaninį darbą, tai gali neigiamai paveikti jų funkcijas.

Tokiu būdu visceralinė osteopatija orientuojasi ne tik ties vidaus organų lokalinėmis problemomis, bet ir padeda spręsti bendrus mechaninius ir fiziologinius uždavinius – gerinti stuburo mechaniką, kitų kaulų-sąnarių struktūras, įtakoti kraniosakralinės sistemos funkciją.

Visceralinė osteopatija vietinės kraujotakos ir nervų reguliavimo dėka leidžia šalinti daug chroniškų patologinių būsenų (cholecistitai, gastritai, kolitai ir t.t.) pilvo ertmės srityje – net esant infekcijoms. Taip pat visceralinė osteopatija teigiamai veikia urogenitalinės srities darbą, taip padėdama daugeliui moterų atsikratyti chroniškų skausmingų procesų gimdoje, ir kiaušidėse, o vyrams – atstatyti potenciją ir atsikratyti prostatos chroniškų uždegiminių procesų. Įmanomas ir efektyvus krūtinės srities gydymas.

Reikia pabrėžti, kad teisingas osteopatinis gydymas remiasi trijų osteopatijos priėjimų sintezės pagrindu – pagarba struktūrai, vidaus organams ir kranialinei sistemai, žiūrint į konkretų paciento, atėjusio pas osteopatą, kūną.

STRUKTŪRALINĖ

Rankų poveikis kūno anatominei struktūrai tam, kad atstatytų teisingą kraujo cirkuliaciją ir funkcinius blokus – tai struktūrinė osteopatija. Nuo osteopatijos atsiradimo jos metodikos žymiai nepakito, tik buvo papildytos ir patobulintos, siekiant saugumo ir efektyvumo. Pacientai ateina varginami nugaros skausmų, chroniško nuovargio, nusilpusio imuniteto ir kitų sveikatos problemų. Daugelis jų pastebi, kad jau pirmuosiuose struktūrinės osteopatijos seansuose jų būklė žymiai pagerėja.

Ligų kiekis, kurias sėkmingai gydo struktūrinė osteopatija, yra didžiulis. Ji gydo traumų pasekmes, stuburo susirgimus, galvos skausmus, neuritus, artritus, miego sutrikimus. Ir tai dar ne viskas, ką gali įveikti struktūrinė osteopatija, prie to paties neturėdama daug kontraindikacijų ir šalutinių poveikių.

Jeigu kraniosakralinės osteopatijos darbo objektas yra galva, visceralinės – vidaus organai, tai struktūrinė osteopatija užsiima stuburu ir atramos judejimo aparatu. Tačiau būtent stuburui skiriamas didžiausias dėmesys, kadangi jis yra savotiška sankaupa ir viso žmogaus judėjimo aparato pagrindas. Struktūrinė osteopatijos terapija yra efektyvi gydant stuburo susirgimus (skoliozė, artrozė, artritas) ir laikysenos sutrikimus. Minkšto poveikio dėka, struktūrinė osteopatija gali būti naudojama sergant radikulitu, cervikalgija, tarpslankstelinių diskų išvarža, sėdimojo nervo uždegimu.

Verta pabrėžti, kad įvairių osteopatijos krypčių metodai negali būti naudojami atskirai. Pavyzdžiui, jei jus vargina galvos skausmai, jums nepakaks vien kraniosakralinės osteopatijos terapijos. Gydymas ir profilaktika turi būti vientisas ir aprėpti visus žmogaus kūno organus ir sistemas, neardant vientisumo principo. Skirdamas gydymą, osteopatas iš pradžių pilnai diagnozuoja, o tada skiria kompleksinę terapiją visam organizmui.