Skoliozė – tai stuburo iškrypimas frontalinėje plokštumoje kartu su slankstelių rotacija, dėlto  gali padidėti fiziologiniai išsilenkimai, krūtinės kifozė, kaklo ir juosmens lordozės.

Skoliozės priežastys įvairios. Kiekvienas iškrypimas turi mechaninį pagrindą, dažniausiai tai gimdymo trauma. Retais atvejais skoliozė gali atsirasti dėl patirtos galvos ar kojų traumos, dar rečiau – įgimtos skeleto anomalijos. Visos mūsų organizmo sistemos tarp savęs glaudžiai susijusios. Kai vaikas gimdymo metu slenka gimdymo takais, jo kaukolė patiria erdvines deformacijas. Jeigu gimdymo metu užpakalinis kaukolės kaulas ir pleištakaulis yra neteisingoje padėtyje, tai po to ir žemiau esančios stuburo dalys, prisitaikydamos prie šios deformacijos, užima neteisingą padėtį. Rezultatas – stuburo iškrypimas ir dubens pasislinkimas, ir skirtingas kojų ilgis.

Osteopatinės pagalbos tikslas – pašalinti skoliozės priežastis, rezervinės adaptacijos sistemų stimuliacija, palaipsniui „savarankiškai“ taisant kūno laikyseną. Jeigu skoliozė ir perėjo į struktūrinį lygį, lieka priežastiniai faktoriai, kuriuos galima gydyti osteopatiškai. Osteopatas apžiūri kūną nuo galvos iki kojų, ne tik vien stuburą. Įvertinamas ausų, pečių, menčių, šonkaulių ir stuburo kaulų  lygis. Atliekami dinaminiai testai, įvertinama galūnių įtaka juosmens padėčiai. Osteopatiškai gydant, skoliozės atveju, atkreipiamas dėmesys į krūtinės ląstą, šonkaulių padėtį ir jų paslankumą.

Kad pasiektume geriausią veiksmingą osteopatinio gydymo rezultatą skoliozės atveju, dėl osteopatinės pagalbos reikia kreiptis kuo anksčiau, kai tik pasireiškė pirmieji vaiko ar paauglio susirgimo požymiai.